stačiagalvis

stačiagal̃vis, -ė smob. (2) 1. NdŽ kas su iškelta galva: Eina tas stačiagal̃vis, užplėšęs galvą Ig. 2. padauža, pramuštgalvis: Šitas stačiagal̃vis, jo galva visada pramušta Kn.